(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Narbutaitės miniatiūros

2017 m. sausio 27 d.
Gražina NARBUTAITĖ

Nuos­ta­ta

Rieš­ku­čio­se gniau­žiau de­šimt ak­me­nu­kų. Ma­žų, glot­nių, įvai­rias­pal­vių. Jau­čiau, kaip jiems ten šil­ta ir sau­gu. Ne­pa­lei­dau, nes jau ži­no­jau, ką da­ry­siu to­liau. Ke­tu­ris nu­me­siu ant že­mės ir at­si­sto­siu ba­so­mis, kad ne­pa­mirš­čiau – kar­tais skau­da. Vie­ną pa­ri­den­siu, kad ži­no­čiau ku­ria kryp­ti­mi ei­ti. Vie­ną įsi­dė­siu bur­non, kad ne­kal­bė­čiau ko ne­rei­kia. Vie­ną įsi­me­siu užan­tin tam, kad nu­slink­tų nuo šir­dies. Vie­ną švys­te­lė­siu aukš­tyn, kad pri­si­min­čiau bū­ties leng­vu­mą. O po vie­ną su­spau­siu kiek­vie­noj sau­joj, kad ne­pra­ras­čiau pu­siaus­vy­ros. De­šimt die­nų, de­šimt me­tų, de­šimt gy­ve­ni­mų...

Cha­rak­te­ris­ti­ka

Ap­ka­bi­nan­čios ir at­stu­mian­čios, iš­ties­tos ir su­gle­bu­sios, su­gru­bu­sios ar­ba su­dir­žu­sios, kie­tos, bal­tos ir juo­dos, gniau­žian­čios ir ne­pa­lei­džian­čios, švel­nios, kve­pian­čios, ne­tgi iš­puo­se­lė­tos, gla­mo­nė­jan­čios ir vis dar iš­siil­gu­sios, ne­vik­rios ar ges­ti­ku­liuo­jan­čios, skau­dan­čios, iš­su­ki­nė­tais są­na­riais, iš­pur­tu­sios ir iš­ber­tos, ne­gra­bios, di­de­lės ir ma­žos, darbš­čios ar be­siil­sin­čios, dre­ban­čios, silp­nos ir stip­rios, iš­kel­tos, o kar­tais nu­svi­ru­sios, gos­lios, gi­nan­čios ir puo­lan­čios, raukš­lė­tos, re­čiau ta­tui­ruo­tos, sa­vos ir sve­ti­mos, su­lau­žy­tos ir svei­kos, lie­sos ir put­lios, kau­lė­tos, gys­lų iš­va­go­tos, su­ba­dy­tos, lanks­čios, gro­jan­čios ir šo­kan­čios, šil­tos ir šal­tos, liū­din­čios ir be­si­džiau­gian­čios, duo­dan­čios ir iman­čios, ty­liai be­si­mel­džian­čios... Ran­kos, jos vi­so­kios, kaip ir tu.

Me­ta­mor­fo­zė

Vos tik pa­si­ro­dė pir­mo­sios raukš­lės, su­pra­to, jog tai tik pra­džia. Kas­met jų bus vis dau­giau ir dau­giau. Nie­kur ne­si­dė­si, ra­mi­no sa­ve, taip tu­ri bū­ti. Iš pra­džių ne­krei­pė dė­me­sio, ne­ti­kė­tai vei­de pa­ste­bė­ju­si nu­vin­gia­vu­sį plo­ny­tį siū­le­lį. Ne­si­jau­di­no, nes tik vie­na ga­lė­jo įžiū­rė­ti. Su­ne­ri­mo, kai per­ne­lyg daž­nai ėmė jų ras­tis. Da­bar jau kiek­vie­no ry­to lauk­da­vo su bai­me. At­sis­to­ju­si prieš veid­ro­dį, ma­tė, kaip vei­dą vis la­biau va­go­jo raukš­lės – ma­žos, iš­si­ša­ko­ju­sios ir gi­lios lyg pjū­viai. Kai vei­do joms ne­beuž­te­ko, ėmė grės­min­gai leis­tis kū­nu že­myn. Raukš­lė­jo­si kak­las, pe­čiai, ran­kos, tor­sas... Jau­tė­si raiz­go­ma kaž­ko­kio vo­ra­tink­lio. Al­su da­rė­si kal­bė­ti, ju­dė­ti, re­gė­ti. Ga­lop vi­sa ta­po ap­mu­tu­riuo­ta. Ėmė mie­gas ir apa­ti­ja.

Kai po ke­lių paieš­kos die­nų ar­ti­mie­ji įė­jo į bu­tą, ten nie­ko ne­ra­do. Jo­kių pėd­sa­kų, žy­mių ar pa­lik­to raš­te­lio. Tik nu­ste­bi­no į lan­go stik­lą be­si­pla­kan­tis di­džiu­lis mar­gas dru­gys.

Dienos populiariausi

Kariškiai priėmė ledinį iššūkį

2017 m. vasario 14 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas