(detali)

Orai Šiauliuose

howit/24408/1/1/3/?typkodu=img&keywords=" border='0' alt='' />

Konkursai

Ri­ta AL­MA­NIS, Nau­jo­sios Ak­me­nės mu­zi­kos mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­ja
Gamink ir BALSUOK
Ri­ta AL­MA­NIS, Nau­jo­sios Ak­me­nės mu­zi­kos mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­ja
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Nuorodos

Pakruojo kraštas
Kreditų ir paskolų palyginimas - Paskolose.lt
Farming simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017
FS17 mods
Farming simulator 2017 mods
Farming simulator 17 mods
ETS2 mods
Celebrity net worth
ATS mods
ETS 2 Mods
Swrafi sesxebi - Isesxe.com
LaenudON.ee
Farming Simulator 17 Mods
SEO PASLAUGOS
Farming Simulator 2017 Mods
FS 17 mods
Farming Simulator 17 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2015 Mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming simulator 2017 mods
Top Amazon Marketplaces
Universalus Meistras
www.krantas.lt
nmc.lt
Altagis.lt
Atolankos

Santūrioji poetė mylėjo laisvę ir laisvus žmones

2017 m. sausio 27 d.
Loreta RIPSKYTĖ

Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė, Jo­niš­kio Gar­bės pi­lie­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė už­ge­so sau­sio 15-ąją. Praė­ju­sių me­tų lie­pą ji šven­tė 90 me­tų ju­bi­lie­jų, ku­rį dar pa­si­ti­ko su nau­ju 18-uo­ju sa­vo kū­ry­bos rin­ki­niu mįs­lin­gu pa­va­di­ni­mu „Tris­de­šimt trys ei­lė­raš­čiai plius“. Tą­kart kal­bė­da­ma­si su žur­na­lis­te poe­tė pri­si­mi­nė vai­kys­tę, tuš­tu­mą, ku­rią sun­ku už­pil­dy­ti po sū­naus mir­ties, o at­si­grę­žu­si į praei­ties sva­jo­nes nu­ste­bi­no la­biau­siai gy­ve­ni­me no­rė­ju­si ap­lan­ky­ti Is­lan­di­ją, kur gy­ve­na lais­vi žmo­nės. Ją pa­čią bi­čiu­liai, li­te­ra­tai pri­si­me­na kaip ele­gan­tiš­ką, san­tū­rią, tau­paus ir gi­laus žo­džio puo­se­lė­to­ją.

Žmo­gaus vers­mės ir iš­raiš­kos

„Onu­tė Mi­ka­laus­kie­nė man vi­sa­da at­ro­dė ori­gi­na­li, sko­nin­ga – ir kū­ry­bo­je, ir sa­vo iš­vaiz­da, ap­ran­ga. Bu­vo ele­gan­tiš­ka, ma­lo­ni. Su ja li­te­ra­tų klu­be bend­ra­vau apie 20 me­tų, per jos poe­zi­ją iš­mo­kau su­pras­ti su­dė­tin­ges­nę kū­ry­bą, – pri­si­me­na ža­ga­rie­tė švie­suo­lė Va­le­ri­ja Nor­man­tie­nė. – Nors in­ten­sy­vaus bend­ra­vi­mo lai­kas li­ko se­niai praei­ty­je, ji ma­ne vi­sa­da kvies­da­vo į sa­vo kū­ry­bi­nius va­ka­rus Jo­niš­ky­je, tar­si jaus­da­vo pa­rei­gą at­siųs­ti nau­ją iš­leis­tą kny­ge­lę.“

V. Nor­man­tie­nė sa­ko dar ne­ga­lin­ti įsi­vaiz­duo­ti „Aud­ru­vės“ be Onos Mi­ka­laus­kie­nės ra­my­bės, pa­kan­tu­mo ir pa­šmaikš­ta­vi­mo, vis ko­kia pro­ga ne­ti­kė­tai ta­riant: „Aš tai kaip tas Pi­ly­pas iš ka­na­pių...“

Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ver­tė­jų są­jun­gos na­rei, jo­niš­kie­tei Dzint­rai El­gai Ir­by­tei Sta­niu­lie­nei ypač im­po­na­vo poe­tės dva­si­nė ši­lu­ma ir ge­ru­mas. Nors sa­vo jaus­mų ji nie­ka­da ne­de­monst­ruo­da­vo, at­virkš­čiai – bu­vo san­tū­ri ir bend­rau­da­ma, ir poe­zi­jo­je, jos kū­ry­bi­nės paieš­kos, nau­jų žo­džių, me­ta­fo­rų kū­ri­mas liu­di­jo apie vi­di­nio gy­ve­ni­mo in­ten­sy­vu­mą ir jo virs­mus.

„Ma­ne ste­bi­no vie­nas da­ly­kas. Kai ji bu­vo jau­nes­nė, poe­zi­ja at­ro­dė „tam­ses­nė“, o pa­sku­ti­niuo­se rin­ki­niuo­se, nors bu­vo liū­de­sio, išė­ji­mo nuo­jau­tų, bet tas še­šė­lis neuž­go­žė švie­su­mo, pa­lik­to vil­ties tru­pi­nio,“ – sa­ko ver­tė­ja.

Ne­pa­ten­kin­tas ga­li bū­ti tik sa­vi­mi

Su poe­te Ona Mi­ka­laus­kie­ne „Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si praė­ju­sių me­tų va­sa­rą, per pa­tį su­ve­šė­ji­mą, lie­pos mė­ne­sį, kai ji mi­nė­jo 90 me­tų ju­bi­lie­jų. Bu­vo karš­ta, nuo įstik­lin­to bal­ko­no tvos­kė ši­lu­ma, tik ret­kar­čiais už­klys­tan­tis vė­jas drai­kė užuo­lai­dą ir blaš­kė ty­lius žo­džius.

Nau­jau­sia­me, 18-aja­me, tą­kart dar ne­ži­no­ta, kad pa­sku­ti­nia­me, sa­vo poe­zi­jos rin­ki­ny­je ji tei­gė: „bet gim­ti­nės akys/ žings­nius sulaiko/ ta­ve su pa­čiu tavimi/ be­maž su­tai­ko“, bet ap­skri­tai, pa­sak poe­tės – pa­sau­lis pil­nas prieš­ta­rų, žmo­nės mėgs­ta vie­ni ki­tus kri­ti­kuo­ti, peik­ti, nors dirb­ti nė­ra leng­va, leng­viau – kal­bė­ti. Kar­tais vi­sai neį­sik­lau­so­ma, ne­gal­vo­ja­ma apie ki­to po­jū­čius.

„Ne­pa­ten­kin­ti vis­kuo. O kuo čia ga­li bū­ti ne­pa­ten­kin­tas, ne­bent – sa­vi­mi“, – mo­jo ta­da ran­ka poe­tė, pri­si­pa­žin­da­ma pa­sta­ruo­ju me­tu pa­mir­šu­si te­le­vi­zo­riaus jun­gik­lį. Ji ne­no­rė­jo ma­ty­ti jo­kių šou pro­gra­mų, po­kal­bių, net ir ži­nių.

„Mėgs­tu ty­lą. Net ra­di­ją, ku­ris sto­vė­jo prie lo­vos, iš­jun­giau ir įki­šau gi­liai į spin­tą. Te­gul ne­barš­ka prie au­sies“, – su šyp­se­na kal­bė­jo O. Mi­ka­laus­kie­nė.

39 ei­lė­raš­čiai

Poe­tė tą­syk pa­sa­ko­jo at­si­ke­lian­ti be­maž su auš­ra, anks­ti ei­nan­ti mie­go­ti ir vis be­si­ti­kin­ti grei­tai už­snūs­ti. Bet ta­da pa­ma­žė­le atei­na žo­džiai. Iš kur, nie­kas ne­ži­no. Jie skver­bia­si gi­lyn, ne­duo­da ra­my­bės. Taip gims­ta ei­lė­raš­tis.

Vie­nas po ki­to pa­na­šiai bu­vo pa­ra­šy­tas pluoš­tas kū­ri­nių nau­jau­siam poe­zi­jos rin­ki­niui „Tris­de­šimt trys ei­lė­raš­čiai plius“. Skai­čius 33 sie­ja­mas su Kris­taus gy­ve­ni­mu, ta­čiau poe­tei tai bu­vo la­biau gra­žus skai­čius. At­ro­dė, kad tiek tų ei­lė­raš­čių ir pa­kaks. Ta­čiau lei­dy­bi­niai niuan­sai lė­mė, kad rei­kė­jo su­dė­ti 39 kū­ri­nius, ki­taip spaus­di­nant kny­ge­lė­je bū­tų li­kę tuš­čių pus­la­pių, tad at­si­ra­do žo­dis „plius“.

„Sta­sys Tu­mė­nas (lei­dyk­los „Šiau­rės Lie­tu­va“, ku­ri iš­lei­do rin­ki­nį, sa­vi­nin­kas – aut. pa­st.) man jau sa­kė, kad ki­tais me­tais vėl lei­si­me. Leng­va jam sa­ky­ti“, – taip pra­na­šiš­kai ta­da at­vi­ra­vo kū­rė­ja.

Tuš­tu­mą sun­ku įveik­ti

Ant poe­tės dar­bo sta­lo gu­lė­jo poe­zi­jos an­to­lo­gi­ja „Nai­sių vai­ni­kas“. Pra­dė­ju­si jį skai­ty­ti, ne­tru­kus ati­dė­jo į ša­lį. Pir­mo­ji au­to­rė ne­pat­rau­kė sie­los, o šo­ki­nė­ti į kny­gos vi­du­rį ar pa­bai­gą Ona Mi­ka­laus­kie­nė sa­kė ne­pra­tu­si. Pus­la­piai tu­ri paei­liui ei­ti. Jei­gu ne, tur­būt kny­gai ne lai­kas.

Už­tat su ma­lo­nu­mu tą­syk skai­tė Ani­ce­to Ta­mo­šai­čio kny­gą „Rak­tai mū­sų ran­ko­se“, kur su­dė­ti ku­ni­go pa­moks­lai.

Pa­čios O. Mi­ka­laus­kie­nės kū­ry­bo­je Die­vas, Me­si­jas pa­sku­ti­niu me­tu bu­vo ga­na daž­nas vei­kė­jas. Kny­go­je „Tris­de­šimt trys ei­lė­raš­čiai plius“ iš­spaus­din­tas ei­lė­raš­tis apie Kry­žių kal­ną. Jį poe­tė pa­ra­šė ne­ti­kė­tai ne­te­ku­si sū­naus.

Ta­da pri­pa­ži­no: tuš­tu­mą sun­ku įveik­ti, ta­čiau vi­sas gy­ve­ni­mas ne­leng­vas, tu­ri jį už­pil­dy­ti veik­la.

70 me­tų ne­skai­ty­tas die­no­raš­tis

Ona Mi­ka­laus­kie­nė ir kū­ry­bo­je, ir pri­si­mi­ni­muo­se daž­nai sku­bė­da­vo į vai­kys­tę Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­ne.

„Vai­kys­tę pri­si­min­da­vau vi­sa­da ir iki šio­lei, nes tai – lai­min­gas me­tas. Nes­var­bu, ko­kią su­kne­lę vil­kė­jau, ką tu­rė­jau. Tai bu­vo vie­nin­te­lė ša­lis, kaip sa­kė An­tua­nas de Sent Eg­ziu­pe­ri, – į praei­tį su­grį­žu­si tą­kart kal­bė­jo poe­tė. – Ir gam­ta bu­vo ki­to­kia. Snie­go žie­mą – iki juos­mens. O ko­kia mė­ne­sie­na!“

Die­nas bū­si­mo­ji kū­rė­ja leis­da­vo prie Amal­vos eže­ro, iki ku­rio kran­to priei­ti tek­da­vo per pel­kės ša­bakš­ty­nus, su­žė­lu­sias švend­res, lium­puo­jan­čiu ža­lu­mos ki­li­mu. Ir kaip neįs­mu­ko, juk pa­vo­jin­ga bu­vo! Bet trau­kė vai­vo­rai, span­guo­lės. Ir ūkai, plauk­da­vę virš van­dens, pa­lio­se stūk­so­jęs kal­ne­lis, apie ku­rį se­no­liai sa­ky­da­vę, kad ten kau­kai gy­ve­na.

O. Mi­ka­laus­kie­nės šei­mai te­ko iš­gy­ven­ti įvai­rių per­mai­nų me­tus, pa­tir­ti ne­gan­dų. Iš to laik­me­čio iš­li­ko suo­lo drau­gės Liu­sės ati­duo­tas ran­ka ra­šy­tas jos die­no­raš­tis. Bend­rak­la­sės tė­vas bu­vo ad­vo­ka­tas. Užė­jus ru­sams, jie su šei­ma pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. O. Mi­ka­laus­kie­nė daug me­tų gal­vo­jo, kad kla­sės drau­gė ka­da nors su­grįš. To­dėl jos die­no­raš­čio ne­drį­so at­skleis­ti 70 me­tų. Juk ten ga­li bū­ti su­ra­šy­ti žmo­gui svar­biau­si, in­ty­miau­si da­ly­kai. Pers­kai­tė prieš dve­jus su pu­se me­tų.

Ką su­tei­kia poe­zi­ja...

Ona Mi­ka­laus­kie­nė sa­ky­da­vo, kad žmo­gu­je tur­būt kaž­kas įgim­ta, jei­gu jis pra­de­da kur­ti. Lan­ky­da­ma Pa­mar­gių pra­di­nę mo­kyk­lą, ku­rią bai­gė ir ži­no­mas vai­kų poe­tas An­zel­mas Ma­tu­tis, klau­sy­da­ma­si vy­res­nių mo­ki­nių, nag­ri­nė­jan­čių ei­lė­raš­čius, ji ne­ju­čia įsi­min­da­vo po­smą po po­smo.

Ma­ri­jam­po­lės Ry­giš­kių Jo­no gim­na­zi­jo­je lie­tu­vių kal­bą dės­tė pui­kus mo­ky­to­jas Al­fon­sas Tie­šis, ap­lin­ki­nių „pa­krikš­ty­tas“ kal­bos fi­lo­so­fu, ska­ti­nęs kur­ti. Ona ra­šė, bet pir­mų­jų ei­lė­raš­čių neiš­sau­go­jo.

Mo­kyk­lo­je bu­vo ir pro­zos ban­dy­mų, ta­čiau vė­liau jų ne­to­bu­li­no.

„Poe­zi­ja man su­tei­kia tai, ko ne­duo­da gam­ta: auk­si­nį lai­ką, ku­ris ne­rū­di­ja, pa­va­sa­rį, ku­rio žy­dė­ji­mas ne­si­bai­gia, gied­rią lai­mę ir am­ži­ną jau­nys­tę,“ – au­to­rių Ber­nė ci­ta­vo poe­tė, at­sa­ky­da­ma į klau­si­mą, ką jai reiš­kia kū­ry­ba.

Pa­su­ko į ag­ro­no­mi­ją

Po mo­kyk­los, nors ir ra­gin­ta stu­di­juo­ti lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, bū­si­mo­ji poe­tė pa­su­ko ki­tu ke­liu. Sto­jo į me­di­ci­ną, bet ne­pa­si­se­kė: „Gal ir ge­rai, man at­ro­do, ne­bū­tų bu­vę la­bai prie šir­dies“.

Ta­da pa­si­rin­ko že­mėt­var­ką. Vė­liau pe­rė­jo į ag­ro­no­mi­ją, ku­rią ir bai­gė.

O. Mi­ka­laus­kie­nė at­vi­ra­vo po ant­ro kur­so bu­vu­si iš­mes­ta iš aka­de­mi­jos. Toks laik­me­tis, daug bū­ta veiks­nių, nuo jos pa­čios tie­sio­giai ne­prik­lau­siu­sių. Ta­čiau vė­liau, po J. Sta­li­no mir­ties, kad­rų ins­pek­to­rius priė­mė to­liau mo­ky­tis. Vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus ji iš­lai­kė vie­nais pen­ke­tais. Anuo­met tai bu­vo aukš­čiau­sias ba­las.

„Bend­ra­kur­siai juo­kau­da­mi sa­ky­da­vo: „Tur­būt jai už gra­žias akis to­kius ge­rus pa­žy­mius ra­šo“, – pri­si­mi­nė O. Mi­ka­laus­kie­nė.

Žmo­nės svar­biau nei ap­do­va­no­ji­mai

Poe­tė iš­lei­do 18 ei­lė­raš­čių rin­ki­nių, ke­le­tas iš jų skir­ti vai­kams. Pir­mo­ji kny­ga „Lai­ko pri­si­lie­ti­mas“ išė­jo 1993 me­tais.

1998 me­tais Ona Mi­ka­laus­kie­nė bu­vo priim­ta į Ra­šy­to­jų Są­jun­gą, 2004 me­tais – iš­rink­ta Jo­niš­kio Gar­bės pi­lie­te. Po me­tų Jo­niš­kio mo­te­rų aso­cia­ci­ja jai sky­rė „Me­tų to­le­ran­ci­jos žmo­gaus“ ti­tu­lą. 2009-ai­siais už ei­les, laiš­kus, esė ji pel­nė sa­vait­raš­čio „Šei­mi­nin­kė“ spe­cia­lų pri­zą, ku­ris bu­vo įteik­tas „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ šven­tė­je.

Pa­ti O. Mi­ka­laus­kie­nė sa­kė, kad ap­do­va­no­ji­mai – ma­lo­nus ges­tas, dė­me­sys, bet dar di­des­nė do­va­na, kad per gy­ve­ni­mą su­ti­ko daug ge­rų žmo­nių, jau­tė jų pa­ra­mą ir su­pra­ti­mą.

Bū­tent per O. Mi­ka­laus­kie­nę Jo­niš­kio ra­jo­no li­te­ra­tų klu­bas „Aud­ru­vė“ ka­dai­se už­mez­gė ry­šius su Lie­tu­vos Ra­šy­to­jų są­jun­gos Kau­no sky­riaus pro­zi­nin­kais ir poe­tais.

Kai poe­tė bu­vo priim­ta į Ra­šy­to­jų Są­jun­gą, Kau­no poe­tas Pet­ras Pa­li­lio­nis, ra­šęs kny­gą apie Juo­zą Gru­šą, už­klau­sė, gal ji ži­nan­ti dra­ma­tur­go žmo­nos gi­mi­nių Jo­niš­ky­je. Ona Mi­ka­laus­kie­nė ko­le­gą pa­ly­dė­jo pas bu­vu­sią Juo­zo Gru­šo tar­nai­tę, su­ra­do ar­ti­mų­jų ka­pus Kal­ne­lio kai­me.

Po šio su­si­ti­ki­mo Kau­no poe­tai at­vy­ko į Juo­zo Žlabio–Žengės su­kak­ties mi­nė­ji­mą Ža­ga­rė­je, at­va­žiuo­da­vo į kas­me­ti­nius ren­gi­nius. Ir Jo­niš­kio li­te­ra­tai lan­kė­si bei sa­vo kū­ry­bą skai­tė Kau­no Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je.

Poe­tės mėgs­ta­miau­sie­ji

Pas­ku­ti­nia­me po­kal­by­je poe­tė ne­ti­kė­tai at­si­vė­rė, pri­si­pa­ži­nu­si, kad be­ne la­biau­siai ją iš ra­šy­to­jų ža­vi is­lan­dų pro­zi­nin­kas, No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas Ha­rol­das Laks­ne­sas. Jo kū­ri­niai dvel­kia ne­ža­bo­ta lais­ve, pa­si­ti­kė­ji­mu sa­vi­mi. O. Mi­ka­laus­kie­nė sa­kė: jei bū­tų kaž­kur no­rė­ju­si iš­vyk­ti į už­sie­nį, tai tik į šią ša­lį, nes at­ro­dė, kad ten gy­ve­na ne­pap­ras­ti, lais­vi ir drą­sūs žmo­nės. Juk bū­tent Is­lan­di­ja pir­mo­ji pri­pa­ži­no Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę.

Be poe­zi­jos, ji do­mė­jo­si mu­zi­ka ir ar­ti­miau­sio­mis va­di­no pran­cū­zų le­gen­dos Edit Piaf tem­pe­ra­men­tin­gas, dra­ma­tiš­kas dai­nas. Itin ver­ti­no dai­li­nin­ką ir kompozitorių Mi­ka­lo­jų Kons­tan­ti­ną Čiur­lio­nį.

Ana­pi­lin Ona Mi­ka­laus­kie­nė išė­jo, re­gis, dar ne vis­ką pa­sa­kiu­si.

Au­to­rės nuo­tr.

Praė­ju­sių me­tų lie­pą Ona Mi­ka­laus­kie­nė mi­nė­jo 90 me­tų ju­bi­lie­jų.

2004-ie­ji me­tai: poe­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė po Jo­niš­kio Gar­bės pi­lie­čio var­do ir re­ga­li­jų su­tei­ki­mo su li­te­ra­tų klu­bo na­re An­ge­le An­ta­nai­tie­ne.

Poe­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė nuo­lat pa­lai­kė ry­šius su Kau­no poe­tais, tarp jų – su poe­te, Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus di­rek­to­re Al­do­na Ru­sec­kai­te.

Pas­ku­ti­nė, 18-oji poe­tės Onos Mi­ka­laus­kie­nės kny­ga, mįs­lin­gu pa­va­di­ni­mu „Tris­de­šimt trys ei­lė­raš­čiai plius"pa­sau­lį iš­vy­do praė­ju­sių me­tų va­sa­rą.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė, Jo­niš­kio Gar­bės pi­lie­tė, poe­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė iš­lei­do 18 poe­zi­jos rin­ki­nių, iš jų ke­le­tą – ir vai­kams.

Dienos populiariausi

Kariškiai priėmė ledinį iššūkį (2)

2017 m. vasario 14 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas

keywords=" border='0' alt='' />